Atsisveikinant su Jurgiu. Būti tavo draugu buvo neįkainojama dovana

„Būti draugu kainuoja“, - sakydavai Tu. Vieną iš daugybės savo sparnuotų frazių. Stebėdavomės, iš kur jas trauki ir turbūt niekada nepasakėm, kokia neįkainojama dovana buvo būti Tavo draugu.

Tu buvai mūsų kompanijos siela – laisva, nevaržoma, dominuojanti, suburianti. Be galo gera ir dosni.

Tavęs niekada nereikėjo prašyti pagalbos – tu ją pasiūlydavai. Ir iškart padėdavai. Niekada nelaukdamas, ką ten nelaukdamas – net nepriimdamas padėkos.

Atvirai kalbėjai ir giliai jautei. Viską darei be galo nuoširdžiai ir buvai sąžiningas. Na, taip, net iki kvailumo – pats taip sakydavai. Niekada nemelavai.

Ir mums labai skaudėdavo, kai Tavęs nepažįstantys vertindavo Tave kitaip. Bet mes nė neįsivaizdavom, kaip turėjo skaudėti Tau. Niekada nesiskųsdavai – gailėdavai kitų, tik ne savęs. Atrodei nepalaužiamas ir nepalūžtantis. Toks ir buvai.

Mūsų vaikų akys nušvisdavo Tave išvydus – Tu buvai gerasis daktaras, kuris net jiems sergant leisdavo valgyti ledų ir eiti į lauką. Jie nė vienas nevadino Tavęs dėde ar kaip kitaip – tik Jurgeliu. Kaip ir mes visi.

Tu visada iš mūsų susitikimų išeidavai pirmas. Ir šį, paskutinį, kartą buvo taip pat. Tu išėjai, lyg kažkur labai skubėdamas.

Šis pasaulis be Tavęs tapo daug pilkesnis, bet mūsų širdyse, Jurgeli, Tu visada žydėsi ta ryškia raudona rože – Tavo mylimiausia gėle.