..
Alytaus miesto švietimas šiandien – be strategijos, vizijos ir tikslų
Mes, politikai, esame atsakingi už tai, kaip miestas vystysis toliau. Deja, yra sričių, kuriose situacija ne tik nedžiugina, bet ir neramina. Alytaus miesto švietime – jau ne vienerius metus nematyti reikiamo proverži. O socialinių ir ekonominių iššūkių burbulas pučiasi. Maža to, kad Alytuje, kaip ir visoje šalyje nestinga nacionalinio lygio iššūkių – mokytojų trūkumo, vadovėlių nebuvimo, įtraukiojo ugdymo reikalų, bet prie viso to Alytaus švietimo sistemai nestabilumo prideda ir miesto valdžios priimti sprendimai.
Tautvydas Džiautas, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ Alytaus miesto skyriaus pirmininkas :
Švietimui – nuoseklumas ir tęstinumas, o ne kiekvienos politinės jėgos vykdomos pertvarkos
Pirmiausia privalome užtikrinti vienodas sąlygas visoms Alytaus miesto mokykloms atsinaujinti, įsirengti šiuolaikiškas ir ugdymui pritaikytas erdves, sporto aikštynus, kelti mokytojų kvalifikaciją ir gerinti ugdymo kokybę, o tik tuomet priimti sprendimus, kad vaikai lankytų arčiausiai namų esančias mokyklas.
Mes, politikai, turime naikinti atskirtį, o ne ją didinti. Ir turėti platų požiūrį į Alytaus švietimo sistemą, tarpusavyje glaudžiai siejant ikimokyklinį, bendrąjį, profesinį ir aukštąjį mokslą.
Mes privalome sukurti tokią švietimo sistemos aplinką, kurioje būtų ugdomi atviri, atsakingi, kritiški, pilietiški ir kūrybingi žmonės, gebantys aktyviai dalyvauti šalies gyvenime, prisitaikyti prie pokyčių ir adekvačiai pasipriešinti išorinėms grėsmėms ar propagandai, vaikai, kurie suprastų, kaip svarbu rūpintis ne tik savimi, bet ir mus supančia aplinka.
Alytaus miesto švietimas šiandien – be strategijos, vizijos ir pagrindinių tikslų. Tai atima galimybę iš mūsų visų plėtoti švietimo sistemą, kad ji atitiktų 21-ojo amžiaus iššūkius, individualius kiekvieno besimokančiojo poreikius, gebėjimus ir užtikrintų visiems Alytaus vaikams vienodas galimybes įgyti ateitį užtikrinantį išsilavinimą.
Savivaldybė gali vykdyti ne tik deleguotąsias funkcijas, bet ir ženkliai prisidėti ir prie valstybės funkcijų – racionalaus mokinio krepšelio naudojimo, mokytojų skatinimo, darbo krūvių reguliavimo, darbo užmokesčio dydžių nustatymo, administravimo išlaidų ir etatų paskirstymo.
Akivaizdi problema – vienos mokyklos – perkrautos, kitos vos surenka klasių komplektus. Mokytojų padėjėjų mūsų miesto mokyklose vis dar beviltiškai trūksta. Be to, dirbantiems ir pradinukus auginantiems tėvams nepaliekama jokia kita išeitis kaip vaikus palikti prailgintose klasėse, už kurias turi susimokėti po 25 eurus. O ir už darželius tėvai net didmiesčiuose moka mažiau negu mūsų Alytuje. Mokesčių našta vaikus auginančioms šeimoms Alytuje ir taip yra pernelyg didelė. Tad kodėl visos dienos mokykla negalėtų būti nemokama, o darželių mokesčių sistema lankstesnė?
Vertinant šių dienų įvykius, kai dingsta vaikai ir jau ne pirmas atvejis, kai jie tiesiog pagrobiami, saugumui turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys – mokyklų teritorijos privalo būti aptvertos, o fizinę mokyklų apsaugą turi vykdyti kvalifikuoti apsaugos darbuotojai. Reikalingas ir funkcionalus mokinio pažymėjimas, skirtas patekti į mokyklą, biblioteką, valgyklą, būrelius. Tai suteiktų dar daugiau saugumo visiems.
Ne be reikalo daug triukšmo kilo dėl darželių prijungimo prie mokyklų. Ar ne logiškiau buvo sujungti darželius su ikimokyklinėmis įstaigomis. Tad tokio priimto sprendimo argumentas, kad visa tai sumažins administracines išlaidas, nieko neįtikino.
Ne mažiau svarbi bendravimo su mokytojais ir mokyklomis kultūra. Tai turėtų būti grindžiama ne baime dėl nuolatinių pertvarkos reikalavimų, o pasitikėjimu, tikslų suderinimu ir laisve kurti. Bendradarbiavimas su mokyklomis yra būtina sąlyga, siekiant, kad mokytojai būtų pasirengę atlikti savo tiesioginę misiją.
Akivaizdu, Alytaus švietimo tinklo pertvarka – nepatogi, bet būtina ir jos neturi vykdyti kiekviena pasikeitusi politinė partija. Kaip ir nuolat keisti ilgalaikių švietimo tikslų. Mes privalome užtikrinti Alytaus švietimo sistemos pertvarkos nuoseklumą ir tęstinumą.
Agnė Stančikaitė, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ Alytaus miesto skyriaus narė, Jotvingių gimnazijos psichologo asistentė
Mokyklose – dėmesys emocinei sveikatai ir įtraukiojo ugdymo iššūkiams
Švietimo srityje dirbu ketverius metus ir per šį laiką man kaip mokyklos psichologei teko pastebėti, kad nemaža dalis mokinių susiduria su emocinės sveikatos iššūkiais. Galima matyti, kad tarp vyresnių mokinių, stigma kreiptis pagalbos į psichologą yra mažėjanti, tačiau vis dar juntama, kad kai kurie to vengia.
Dirbdama gimnazijoje ir matydama mokinius ieškančius būdų streso ir nerimo mažinimui, suprantu, kad emocinė gerovė yra neatsiejama nuo jų mokymosi patirties ir visapusiško asmeninio augimo.
Vis daugiau mokinių patiria įvairių psichologinių sunkumų, kuriuos lemia tiek mokykliniai, tiek asmeniniai iššūkiai. Didelis spaudimas dėl pažymių, informacijos perteklius ir per dideli lūkesčiai kuria įtemptą aplinką. Deja, mokyklose dažnai trūksta pakankamo psichologinės pagalbos prieinamumo – nepakanka specialistų. Psichologinės pagalbos prieinamumas turėtų būti vienas iš švietimo sistemos tikslų, nes gerai besijaučiantys emociškai mokiniai dažnai pasiekia geresnių akademinių rezultatų ir aktyviau įsitraukia į mokyklinį gyvenimą.
Kitas labai svarbus ir daug skaudulių keliantis aspektas – įtraukusis ugdymas. Nors integracija skatina socialinę įtrauktį ir moko vaikus priimti vieni kitus, tačiau reikia įvertinti, ar įtraukiojo ugdymo įvedimas naudingas visiems mokiniams – tiek turintiems specialiųjų poreikių, tiek neturintiems.
Klasėje mokinių skaičius didelis, mokiniai skirtingi, todėl mokytojai turi parengti skirtingo lygio užduotis, kad visi mokiniai sugebėtų jas atlikti. O tai reikalauja papildomo pasiruošimo. Pamokos metu, kai mokytojas turi skirti daugiau laiko ir dėmesio mokiniams, kuriems reikia individualios pagalbos, gali nukentėti visos klasės mokymo kokybė.
Jurgis Valiūnas, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ Alytaus miesto skyriaus pirmininko pavaduotojas, Alytaus miesto tarybos narys:
Švietimo pertvarkoje – daug klausimų ir nė vieno atsakymo
Alytaus miesto švietimo sistemoje – tie patys iššūkiai kaip ir visoje šalyje – mokytojų trūkumas, vadovėlių nebuvimas ir įtraukiojo ugdymo iššūkiai. Čia nieko naujo. Tačiau... Alytaus miestas išskirtinai prie šių problemų švietime pridėjo ir menamą ugdymo įstaigų tinklo pertvarką.
Alytaus miesto savivaldybės taryba, vykdydama Alytaus miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos 2021-2025 metų bendrąjį planą, socialdemokratų daugumos balsais šių metų gegužės 17 d. priėmė sprendimus reorganizuoti sujungiant lopšelius – darželius „Linelis“ ir „Du gaideliai“, lopšelį – darželį „Nykštukas“ prijungiant prie Piliakalnio progimnazijos, lopšelį – darželį „Boružėlė“ prijungiant prie Likiškėlių progimnazijos ir „Drevinuko“ mokyklėlę – darželį prijungiant prie Vidzgirio mokyklos.
Deklaruotas reorganizavimo tikslas – sudaryti vadybines prielaidas reorganizuojamų ugdymo įstaigų veiklą organizuoti optimaliais žmogiškaisiais, finansiniais ir materialiais ištekliais, užtikrinant kokybišką priskirtų funkcijų vykdymą, siekiant efektyvesnio išteklių naudojimo.
Ši reorganizacija, kaip ir kelių priešmokyklinio ugdymo grupių perkėlimas iš lopšelių-darželių į progimnazijas, miesto visuomenėje sukėlė nepasitenkinimą. Sakyčiau, pagrįstą nepasitenkinimą. Dalinai dėl prastos komunikacijos su mokymo įstaigų bendruomene.
Visada sakiau ir sakysiu, kad tokie kelių ugdymo įstaigų sujungimai, pavadinti reorganizacija, yra ne kas kitas kaip ugdymo sistemos išbalansavimas ir skirtingų galimybių sudarymas. Kodėl vienos įstaigos jungiamos, o kitos – ne? Kodėl vienų tėvų ikimokyklinukai turi eiti į lopšelius- darželius, o kitų – į bendrojo ugdymo mokyklas?
Koks šios dalinės reorganizacijos, palietusios aštuonias įstaigas, rezultatas, kol kas nežinome. Kiek sutaupyta lėšų, panaikinta etatų, koks efektas? Ir kas toliau? Klausimų kol kas daugiau negu atsakymų. O tiksliau – visai be atsakymų.
Turėčiau ką pasakyti ir apie įtraukųjį ugdymą. Taip, jis yra būtinas ir neišvengiamas. Tačiau akivaizdu, kad teorija yra graži, o realybė – visai kitokia.
Metodinės medžiagos apie įtraukųjį ugdymą beveik nėra, mokytojai tam nepasiruošę, jiems nesudarytos sąlygos įgyti reikiamų kompetencijų. Labai svarbi vadyba ir jos sustygavimas mokymo įstaigose, pakankamas finansinis pagrindas šio ugdymo įgyvendinimui.
Ar yra vadovėlių vaikams, turintiems specialiųjų poreikių. Ar turime metodikų ir kokias kompetencijas galima ar būtina išugdyti tokiems vaikams? Vaikams nustatomi įvairaus lygio sutrikimai – dėmesio koncentracijos, dideli, kartais sunkiai valdomi emocijų proveržiai, autizmo spektro sutrikimai, judėjimo negalios, klausos sutrikimai, įvairių formų cerebrinis paralyžius ir kt.
Tokiems vaikams būtinas individualus ugdymo planas. Mokinio padėjėjo vieta ir kompetencijos šioje srityje – labai svarbios, vaiko su specialiaisiais poreikiais ugdymo procese jo dalyvavimas būtinas. Kaip ir popamokinėje veikloje.
Taigi, šis procesas labai priklauso nuo mokytojo vertybinių nuostatų, nuo visos ugdymo įstaigos bendruomenės, kurioje svarbus vaidmuo tenka vaikų tėvams, socialiniams darbuotojams, specialiesiems mokytojams, psichologams.
Kyla nesusipratimų tarp vaikų su specialiaisiais poreikiais, jų buvimu bendroje klasėje, kartais jų elgesys išbalansuoja ugdymo procesą, trukdo jam.
Ir tai visos bendruomenės gebėjimas spręsti problemas, suderinti visų mokinių buvimą kartu. Šiame ugdymo procese neturi būti pamiršti labai didelių gebėjimų vaikai, kurie ypač gabūs.
Begalinė atsakomybė gula ant mokytojo pečių. Todėl mokytojai tampa įsitempę, išvargę, net įbauginti.
Įtraukusis ugdymas yra ilgas procesas, jis tikrai nebus įgyvendintas pilna apimtimi per vienus mokslo metus. Būtina išsigryninti norus, tikslus ir lūkesčius, dirbti su vertybėmis ir požiūriu į šį procesą. Keistis turime visi. Įtraukusis ugdymas turi tapti natūralia ugdymo sistema šalyje. Lengva nėra ir nebus, nes švietimas yra nuolatiniame kaitos procese. Dideles viltis dedu į naują besiformuojančią Vyriausybę ir, manau, nesibaigiančios reformos švietimo srityje bus kartą baigtos.
