Keliaudami po Dzūkiją užsukime į Liškiavą

Žavus savo architektūra, interjeru ir įdomus kelių šimtmečių istorija. Švč. Trejybės bažnyčia unikali ir tuo, kad yra pilnai išsaugojusi pirminę architektūrinę išraišką. Tik atvykę į Liškiavą Kultūros infrastruktūros centro darbuotojai nelabai turi laiko gėrėtis bažnyčios architektūra. Jų rūpestis – bažnyčios fasadai, tiksliau, jų sutvarkymas.

Darbai pradėti 2015 metais ir pirmiausia buvo atlikti tyrimai (konstrukcijų, fasadų tinko ir stogo konstrukcijų, medienos, polichromijos – siekiant nustatyti pirminę fasado spalvą ir kiti), kad būtų įvertinta statinio būklė ir pateiktos rekomendacijas jam išsaugoti.

Tyrimai parodė, kad tinkas daugelyje vietų atšokęs, užterštas, matomi vertikalūs įtrūkimai, dažų sluoksniai atsilaupę, stogo skarda vietomis surūdijusi. Tad buvo parengtas bažnyčios stogo ir fasadų tvarkybos darbų: restauravimo, remonto ir avarijos grėsmės pašalinimo (apsaugos techninių priemonių įrengimo) darbų projektas.

Stogo ir fasado tvarkymo darbai tęsiasi iki šiol: fasadas nuvalytas, nuplautas, tinkuojamas, vėliau bus dažomas, stogas dengiamas skarda. Per liepą stogo darbai turėtų būti užbaigti. Darbai pamažu stumiasi, tačiau skiriamo finansavimo nepakanka viską užbaigti kaip galima greičiau, gali tekti darbuotis iki 2023 m. pabaigos.

Darbus atlieka bendrovė „Bramer“ (buvusi Jono Aloyzo Grigolos įmonė „Eglė"). Bažnyčios restauravimas ir remontas finansuojama iš Paveldotvarkos programos.

Pirmoji medinė bažnyčia Liškiavoje buvo pastatyta 1450 m. 1694 (kituose šaltiniuose – 1697) metais Liškiavos dvaro savininkas Vladislovas Jurgis Kosyla savo turtus užrašė Seinų vienuoliams dominikonams įpareigodamas juos pastatyti Liškiavoje mūrinę bažnyčią bei vienuolyną ir čia apsigyventi. Toks sprendimas nenudžiugino V. J. Kosylos žentų, jie pradėjo bylinėtis teismuose, pirmieji šeši į Liškiavą atvykę vienuoliai buvo sumušti ir išvyti. Visgi 1741 metais ant stataus Nemuno kranto iškilo mūrinė bažnyčia, vienuolynas ir pagalbiniai pastatai: dviejų aukštų sandėlis su rūsiais, šeimynos troba, bravoras, skalbykla. Šalia buvo iškasti tvenkiniai, užveistas sodas. XVIII amžius – Liškiavos dominikonų klestėjimo laikotarpis.

Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčia buvo statyta pagal Varšuvos Sakramenčių bažnyčią, tad daroma prielaida, kad jos autorius galėjo būti vienas iškiliausių Abiejų Tautų Respublikos architektų Tylmanas iš Gamereno bei su juo dirbęs Izidorius Affaita.

Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Liškiava atiteko Prūsijai, čia įsikūrusiems vienuoliams prasidėjo sunkūs laikai. Prūsijos valdžia atėmė iš Liškiavos konvento turtą, vienuoliams paliko bažnyčią, vienuolyną, pagalbines patalpas ir daržus. Kitą turtą perėmė Liškiavos dvaro nuomininkas Mykolas Volskas.

1811 metais vienuolyne jau buvo likę tik trys vienuoliai, tad 1812 metais bažnyčia atiduota parapijai. 1814 metus mirė paskutinis vienuolis tėvas Luščinskas. Su jo mirtimi pasibaigė šio konvento gyvavimas Liškiavoje, vienuolyno statiniai atiteko parapijai.

1836–1849 metais vienuolyne buvo įrengtas kalėjimas prasikaltusiems kunigams – demeritams, ir jis pridarė daug nuostolių pastatams. 1871 metais bažnyčia buvo rekonstruota – pastatytas lobynas, stogai uždengti skarda, kalkėmis nubalinta išorė ir vidus. Vėliau bažnyčia dar nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą – prarado varpus: vieną išvežė vokiečiai, kitą – rusai.

1939 metais vienuolynas buvo suremontuotas, netgi planuota jame įkurti turizmo stotį. Deja, istoriniai įvykiai pakoregavo šiuos planus ir vietoj turistų čia sulaukta Lenkijos pabėgėlių, įkurta jų stovykla.

Nepagailėjo Liškiavos bažnyčios ir Antrasis pasaulinis karas – 1944 metais kupolo viršuje buvo įrengtas vokiečių stebėjimo punktas, rusai bokštą apšaudė ir geroka apgadino.

1941 metais vienuolyną nusavino sovietų valdžia, jį perėmė Alytaus komunalinio ūkio skyrius. 1946–1976 metais čia veikė aštuonmetė mokykla. Tuo laiku statiniai buvo kelis kartus remontuoti.

1977 metais vienuolyno pastatai atiteko „Lelijos“ susivienijimui: buvusius vienuolyno centrinius rūmus planuota pritaikyti pionierių stovyklai – poilsio namams. 1991 metais šį projektą teko pakoreguoti, nes dalis vienuolyno pastato grąžinta klebonijai.

1999 metas dalis komplekso pastatų buvo perduoti viešajai įstaigai „Liškiavos kultūros centras“. Švč. Trejybės bažnyčios rūsiuose įrengta liturginio paveldo ekspozicija.