Svetlana Žadeikienė: Alytus – Dzūkijos soscinė ar Baltosios rožės miestas?

„Esu alytiškė nuo gimimo. Alytus – miestas – tuomet buvo iki Dzūkijos pagrindinės mokyklos, toliau buvo kaimai ir visi visus pažinojo, Alytus buvo labai nedidelis. O vėliau, kai 1970-ais Alytų pavertė Pietų Lietuvos pramonės regionu, o iš kur tų žmonių paimti? Čia skydiniai, medvilnė, šaldytuvai.. pradėjo vežt žmones iš kaimų. Ir visi važiavo, kaime buvo sunku, žmonės norėjo palengvinti savo gyvenimą – komfortas, šildymas, dujos. Ir iš tų žmonių visi juokdavosi, nes jie šnekėdavo tarmėmis, juk jie atvažiavo iš kaimo, ir kitaip nemoka. Vėliau jau įsiklausė ir pradėjo kalbėti kitaip. Kas gi norės būti kaimiečiu? Paskui grįžta į kaimą, ogi ir sako, kad miesčionka parvažiavo, miesčionis parvažiavo. Ir jis jau tarmiškai nešneka, šnekės bendrine kalba ir vaidins miesčionį“, – pasakoja dzūkų tarmės puoselėtoja.

Prie to, jog žmonės nestojo šnekėti tarmiškai, anot Svetlanos, prisidėjo ir švietimas. „Gi tuokart mokyklose draudė kalbėt tarmėmis, tik bendrine kalba. Vaikai šeimose negirdėjo tarmės, o tarmės iš šeimos ir pareina, ir nebemoka šnekėti. Blogai yra tai, kad šeimose neliko tarmės, čia man yra tragedija, kad pamirštamos savos šaknys. Valdišką kalbą mes parsinešėme namo, kurioje kaip tik turi būti nuoširdumas, paprastumas, be jokių kanceliarinių žodžių. Štai žemaičiai labai brangina savo tarmę, didžiuojasi ja, o mes – sarmatinamės . Gal aš neteisi? O gal dėl kažkokių kitokių priežasčių jie išsižadėjo tarmės? Juk pasaulis margas, vienos taisyklės nėra.“

Todėl šiandien puikiai alytiškiams pažįstama Svetlana turi unikalią misiją – išsaugoti dzūkų tarmę. Jau dabar jos nueitame kelyje šimtai vestų edukacijų nuo mažiausiųjų iki vyriausių, taip pat jau keturios išleistos knygelės dzūkų tarme, maža to – ir puikus visai neseniai teatro mylėtojus pasiekęs spektaklis-koncertas „Voro vestuvės (veseilia)“ Svetlanos išverstu į dzūkų tarmę tekstu. „Dzūkų tarmės atgimimas ateina teatro dėka – kas galėjo pagalvoti!“

Paklausta, ar seniai dzūkų tarmės išsaugojimą laiko savo misija, Svetlana šypsosi – viskas turi pradžią: „Kai dirbau dar Jotvingių gimnazijoje, buvo Lietuvos regionų seminaras, man buvo įdomu, ir ten profesorė Danguolė Mikulėnienė skaitė paskaitą apie regionus. Aš jos ir paklausiau, kodėl Alytus nedzūkuoja? O ji ir atsakė: „Jūs, dzūkai, neturit savigarbos ir Dzūkija greičiausiai iš visų regionų išnyks, nes jūs sarmatinatės savo šnektos. Man tie žodžiai ir įstrigo, kad reikia gelbėti Dzūkiją. O aš ne iš tų, kurie eina ir verkia, aš iškart ėmiau galvoti, ką daryti ir pradėjau rašyti dzūkiškai. Aišku buvo labai sunku, nes tie žodžiai, kai neturi su kuo šnekėt, savaime nenaudojami iškrenta iš galvos. Paskui pradėjau važinėti po kaimus, ten vesti edukacijas, mąsčiau, kad jeigu tėvai nešneka – man reikia pradėt nuo vaikų. Kad jauna karta atneštų tą dzūkišką prieskonį, bent prieskonį, o tada bus – kaip bus“, – pasakoja Svetlana Žadeikienė.

Labiausiai alytiškei dūšią paglosto tada, kai su ja dzūkiškai pasisveikina ar geros dienos palinki buvę mokiniai, vaikai, kurie neužmiršta jos pamokų ir gražių dzūkiškų žodelių.

„Mes išmokstame ispanų, italų ir kitų kalbų, o čia – dzūkiškai sunku gi išmokti, gi dzūkų šnektoj tik dešimt taisyklių, gali kiekvienoj mokykloj išmokyt, bet... nėra unaro