..
Pažintinis ir kultūrinis žygis Alytaus rajone: neįtikėtina savanorystės istorija
Kas yra savanoris ir kuo matuojama savanorystė? Pagaliau – ar ją įmanoma apibendrinti žodžiais? Kokią vertę ji sukuria visuomenei ir kokias patirtis suteikia pačiam savanoriui? „Būdamas savanoriu tu statai tiltus ir gauni emocinės grąžos tiek, kiek nesitikėjai“, –kalbėjo žygeivių ir vietos bendruomenės savanoriai. Apie tai ir dar daugiau praėjusį savaitgalį mintimis dalijosi pažintinio ir kultūrinio žygio dalyviai, susitikę Alytaus rajone, Miroslavo seniūnijoje. Dar daugiau – čia iš įvairių Lietuvos miestų suvažiavę dalyviai išgirdo ir neįtikėtiną savanorystės istoriją.
Alytaus rajone vyko jau antrasis Socialinės įtraukties žygių centro kultūrinių pažintinių žygių projektas. Skirtinguose Lietuvos regionuose organizuojami žygiai, pokalbiai ir paskaitos skirti labiau pažinti savanorystę, susipažinti su krašto šviesuoliais, visuomenininkais, o renginiuose dalyvauja ir vietos bendruomenės, regėjimo negalią turintys žmonės.
Žygis bei edukacinės švietėjiškos veiklos organizuotos kartu su Alytaus rajono savivaldybe ir Camino Lituano bendruomene.
Žygio dalyvius pasveikino rajono merė
Kartais atrodo, kad savanorystė – naujas, jau nepriklausomos Lietuvos metais užgimęs reiškinys, tačiau labiau pasigilinus į praėjusiame amžiuje ir net anksčiau gyvenusių šviesuolių veiklą tampa akivaizdu, kad ne – savanorystės, kartais prilygstančios stebuklui, būta visais laikais.
Renginio pradžia ir žygio startas – Kurnėnų kaime, o šio krašto gyventojai gali pagrįstai didžiuotis čia gyvenusiu šviesuoliu – Laurynu Radziukynu. Būtent apie jį kalbėjo žygio dalyvius pasveikinusi Alytaus rajono merė Rasa Vitkauskienė, akcentavusi jo nuveiktus darbus. Taip pat merė pažymėjo, kad tokie renginiai – svarbūs ir reikalingi.
Istorinė Kurnėnų mokykla, kurią puikiai žino šio krašto gyventojai, tapo atradimu iš kitų Lietuvos miestų suvažiavusiems žygio dalyviams – dauguma jų čia lankėsi pirmą kartą.
L. Radziukyno istorija – išskirtinė
Pasak žygio dalyvių, L. Radziukyno istorija įkvepia ir liudija, kokia didelė ir svarbi gali būti savanorystė.
„Pirmą kartą išgirdau apie tai, kad L. Radziukynas iš Amerikos į Kurnėnus atplukdė mokyklą ir kad tai buvo pirmoji iš JAV į Lietuvą atplukdyta mokykla. Sunku patikėti, kad tokie dalykai vyko 1934–1936 metais, kai žmogus, emigravęs į JAV, ten sukūrė smilkalų verslą ir tada skyrė pinigus mokyklos statyboms“, – savo įspūdžiais dalijosi „Camino Lituano“ savanorė Jurgita.
L. Radziukynas savo vaikystės metais mokėsi Miroslave, iki kurio – dešimt kilometrų, tad kasdien pirmyn ir atgal į mokyklą tekdavo eiti pėstute. Vėliau, apsigyvenęs JAV ir ten sukūręs verslą, L. Radziukynas savo vaikystės patirčių nepamiršo ir Kurnėnuose vaikams nusprendė pastatyti mokyklą.
Beveik visos statybinės medžiagos, taip pat net ir langų stiklai, į Kurnėnus atgabentos iš JAV. Iš Čikagos, kur smilkalų verslą buvo sukūręs L. Radziukynas, jos vežtos į Niujorką, tada plukdytos į Klaipėdą, vėliau – geležinkeliu iki Alytaus, o jau tada arkliais kinkytais vežimais – į Kurnėnus.
Skelbiama, kad tai yra vienintelė iš Amerikos atplukdyta Lietuvos mokykla, o 1936 metais, baigus statybas, nedidelė Kurnėnų mokykla vadinta viena moderniausių Lietuvoje. Antrajame mokyklos aukšte buvo ir dušas, ir virtuvė, ir mokytojų butai, greta – pastatyta vėjo jėgainė, aprūpinanti mokyklą elektra.
„Įspūdinga vieta tikrai. Kas nebuvote – nuvažiuokite. Kaip sako patys kurnėniškiai, šį architektūros perlą pamatyti būtina, nes dabar mokykla yra atnaujinta ir pritaikyta turistams, edukacijoms. Tai, kad tokiais metais čia atsirado tokia mokykla – žmonės vadina stebuklu“, – kalbėjo Jurgita.
Jurgita sako, kad itin įsiminė po mokyklą juos lydėjusio gido žodžiai, jos istoriją pasakojęs gidas Arvydas persakė L. Radziukyno žodžius, kuriuos jis ištarė vaikams: ,,Gyvenime iš dangaus niekas nekrenta. Viską reikia užsidirbti: santykius, gyvenimą, pinigus. Dabar aš jums duodu savo sparnus, imkite juos ir skriskite.“
Savanorė Nijolė: pamaniau, kad gal galėčiau kam nors padėti
Iš Kurnėnų apie šimtas žmonių pėsčiomis keliavo į Miroslavą, pakeliui aplankė L. Radziukyno tėviškę, o pusiaukelėje Vankiškiuose klausė L. Radziukyno šeimos narių prisiminimus, istoriko Giedriaus Bernatavičiaus paskaitą apie L. Radziukyno labdarystės prasmę to laikmečio kontekste, bei buvusios mokinės Onutės Suncovienės prisiminimus. Po skanių pietų pučiant stipriam vėjui žygeiviai patraukė link Miroslavo, kur miestelio bažnyčioje pasitiko kunigas Miroslavas Dovda.
Džiugu, kad žygyje ir paskaitose gausiai dalyvavo Miroslavo gimnazijos bendruomenė.
Kitą dieną Miroslavo gimnazijoje vyko sociologo Pauliaus Godvado moderuojama diskusija ir pokalbiai apie savanorystę, o dviejų dienų renginių maratoną užbaigė edukologės, profesorės Irenos Leliūgienės paskaita apie tarpukario Lietuvos universiteto (VDU) rektorių, profesorių Vincą Čepinskį.
Kaip po renginio kalbėjo „Camino Lituano“ savanorė Nijolė, tokie susitikimai ne tik praplečia akiratį, tačiau dar labiau įprasmina savanorystę.
Nijolė pėsčiųjų žygiuose lydi neregius, ji – Socialinės įtrauktiems žygių centro ir ,,Camino Lituano“ savanorė, o ši veikla į jos gyvenimą atėjo visiškai atsitiktinai.
„Buvo toks noras – savanoriauti. Atsilaisvinau nuo visų pareigų, mirė mano vyras, anūkų dar neturiu. Pamaniau, kad esu visiškai laisva, galiu sau leisti negalvoti apie materialinę gerovę ir galiu kažkam padėti. Taip, matyt, ir būna – pasėk mintį ir tau gyvenimas duoda galimybę, progą“, – pasakojo Nijolė, kuri po aštuoniolikos Vokietijoje pragyventų metų sugrįžo į Lietuvą.
Daugiau nei prieš metus socialiniame tinkle Nijolė pamatė „Camino Lituano“ bendruomenės kvietimą dalyvauti žygyje Žemaitijoje.
„Bet iš karto mane išgąsdino, kad atstumas – nemažas, kasdien – apie 30–40 kilometrų. Nepaisant to, kad mano gyvenimas susijęs su judesiu, gyvenu aktyviai, tačiau kilometrų skaičius drąsos nesuteikė. Tačiau tąsyk išėjau ir einu iki šiol“, – juokėsi Nijolė.
Kiekvienam žmogui reikia kito žmogaus
Kaip sakė Nijolė, Žemaitijoje ji pirmą kartą susipažino ne tik su „Camino Lituano“ bendruomene, tačiau ir su tąsyk žygyje dalyvavusiais neregiais Povilu, Simonu, Paulium, o jau netrukus tapo savanore.
Nijolė žygiuose lydi neregius, nors iki tol neregių pasaulis jai iš viso nebuvo pažįstamas. Kiek vėliau jai teko dalyvauti ir žmonių, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių apanka staiga, reabilitacijos užsiėmimuose.
Pasak Nijolės, tą kartą ji supratusi, kad tokia nelaimė gali nutikti kiekvienam bet kurią dieną: „Tai, sakyčiau, mane stipriai sukrėtė.“ Ir tapo dar didesne paskata padėti žmonėms, kurių pasaulyje nėra šviesos.
Pasak Nijolės, jai, kaip ir ne vienam, kilo klausimas: kodėl žmonės, kurie nemato, eina į pėsčiųjų žygius.
„To kartą klausiau ir Alvydo, kurį lydėjau keliuose žygiuose. Atsakymas buvo labai paprastas: jis eina, nes nori bendrauti su žmonėmis. Tada dar kartą aiškiai supratau, kokia svarbi yra bendrystė ir kad kiekvienam žmogui reikia kito žmogaus.
O kalbant apie savanorystę – linkėčiau ją išbandyti kiekvienam. Tam, kad suprastume – kiek, duodami kitam, mes atgal gauname patys“, – kalbėjo Nijolė.
Jurgita Lieponė
Fotografijos Alytaus rajono savivaldybės ir žygio savanor
