Pagerbti Nematerialaus kultūros paveldo puoselėtojai šiliniai dzūkai, kurie „vos gimį, o jau grybauc moka“

Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą papildę reiškiniai – lietuvininkų dainavimo, šilinių dzūkų grybavimo, Lietuvos totorių gastronominė tradicijos, pintinių juostų pynimas, poledinė bumbinamoji stintų žvejyba, poledinė stintelių žvejyba sukant bobas Lūšių ežere ir Žolinės atlaidų šventimas Krekenavoje.

Šilinių dzūkų grybavimo tradicija – miško ūkinės veiklos žinių, tikėjimų ir papročių sistema, formuojanti ir palaikanti ypatingą dzūkų santykį su juos supančia aplinka – mišku. Buvo sakoma, kad (Dubaklonio k.)

šiliniai vos gimį, o jau grybauc moka.

Apie įdomius grybavimo papročius smagiai pasakojo tradicijos saugotojai ir puoselėtojai iš Dzūkijos nacionalinio parko, Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos bei Varėnos apylinkių kaimų gyventojai.

Dzūkijos nacionalinio parko surinktomis žiniomis, šilinių dzūkų gyvenimas siejosi su mišku. Pirmiausia atokiam miško skynime įsikurdavo kaimas, kuris ir pragyvendavo iš miško - užsidirbdavo kirsdami, parduodami mišką, gabendami medieną į geležinkelio stotį, medžiodavo, bitininkavo, vasaromis uogaudavo, grybaudavo ir parduodavo miško gėrybes, pragyveno „iš kašelių“. Dar XX a. grybavimas ir uogavimas, bitininkystė vaidino tokį patį ar net didesnį vaidmenį žmonių gyvenime, kaip bulvių sodinimas ar rugių sėjimas. Pasitaikydavo ir taip, kad grybingais metais šiliniai dzūkai palikdavo nedirbtus laukus, o visą laiką skirdavo grybavimui. Dėl menko derliaus šiluose ilgiau išliko senieji įrankiai, taip pat ilgiausiai gyvavo ir įvairūs burtai derliui padidinti. Dar šiandien galima išgirsti pasakojant apie „šokimą lenton“, kad linai geriau derėtų, dar gyvi senoliai kadais arę Skroblų, Grūdą ar Ūlą, lietui prišaukti.

Per amžius išsivystė ir lig šiol gyvuoja su medžio apdirbimu susiję amatai: skobiami ar drožiami indai, pinami krepšiai, vejamos virvės, meistraujami mediniai kryžiai, transporto priemonės, gajos tradicinės architektūros tradicijos. Daugelis naujovių šilinių dzūkų krašte prigijo lėtai arba neįsigalėjo. Pavyzdžiui rugiai čia daug ilgiau buvo pjaunami pjautuvais, tikint, kad šienaujant dalgiu išbarstomi grūdai arba bulvės ilgai buvo kasamos be išarimo. Taip pasakoja panemunių dzūkai apie šilinius: „ Nu jau tį gudai. Zervynai, Mančiagirė, Žiūrai, Milioniškės, jau tį gudai. Nu žmonės kap žmonės, bet pas juos kitap: jiej būlbų plūgais nesodzino, jiej būlbų nearė va kap mes, išarėm ir kasam, jiej cielas kasdavo visas. Tai kap nuvejo mano sesuo tenais, tai tadu pradėjo būlbas išarc. Ką tu, čia ne gaspadoriai, taigi būlbas supjausto, vat jau tį neūkiška buvo, jau tį reikėjo cielos kad būt. Nu bet tį pas juos [Mančiagirės k.] visur tarpas (durpė), tai iš tarpo dar gerai, užkabinai kapliu ir išverci visų krūmų iš karto, bet pas mus tai molienon.“

Didelė dalis miškuose įsikūrusių kaimų gyventojų buvo pavaldūs valstybiniams (karališkiems) dvarams, atsiskaitydavo su jais viena ar kita natūrine forma (medum, kailiais ir kt.) arba eidami su miško ir žvėrių priežiūra susijusias tarnybas. Anot V. Vaitkevičiaus, tai sudarė puikias sąlygas egzistuoti ir tam tikra dalimi net iki šiol išlikti tokiom bendruomeninio gyvenimo formom, kaip kaimo sueigos (kuopos), bendras vagių ieškojimas ir jiems paskirtų bausmių vykdymas, bendras ganymas su samdytu skerdžiumi ir kt. Net kolūkinė santvarka, visoje Lietuvos teritorijoje ilgainiui suardžiusi tradicinius bendruomenių santykius, smėlingoje Dzūkijoje buvo bejėgė ką nors pakeisti ir valdžios buvo atmesta kaip nepateisinusi lūkesčių. Tik iš Dzūkijos XX a. 6 deš. trūkstant pigios darbo jėgos ir norint sunaikint partizanų atramą- ryšininkus, buvo keliami žmonės į kitas derlingesnes Lietuvos vietas, ištremta daugiau nei 4 tūkst. gyventojų iš kurių apie 90 % sugrįžo, nors ten ir buvo derlingesnės žemės.

Šilinių dzūkų dirva – lengvas smėlis ar priesmėlis (apie Merkį ir į pietus nuo jo vyrauja velėniniai jauriniai iš įvairiagrūdžių smėlių dirvožemiai), o miškas – skurdokas pušynas. Bet lengvą dirvą nesunku suarti, o retame pušyne gerai matyti dygstantys baravykai. Nelabai Dievas ir tenuskriaudė dzūkus, užtai jie ir dainuoja: „Jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos, jei ne pupos, jei ne lyšiai, gruntų bernai būt nuplyšį...“ arba „Kad ne grybai ir ne uogos dzūkų mergos būtų nuogos, kad ne brokai, ne svogūnai škliūmpių [klumpių] (arba grumtų) mergos kap bizūnai“ (Marcinkonių k.) Trūkstant pievų ganymui ir šienavimui buvo išnaudojami visi ne miško lopinėliai, taip susiklostė šienavimo tradicija Gudo šaly (Čepkelių raiste). Būtent į Gudo šalį einant labiausiai praversdavo vyžos, nes su kitokiu apavu eiti per pelkę tiek vasarą, tiek žiemą būtų sudėtinga. Prie raisto yra ir Vyžų kalnas, kur mesdavo nusidėvėjusias vyžas. Nenuostabu, kad susitikę Merkinės turguje šiliniai dzūkai buvo vadinami vyžiniais, o geresnių žemių gyventojai - klūmpiniais, „škliūmpiniais“. Derlingesnės, šlapesnės ir sunkesnės žemės - čia klumpės buvo patogesnis apavas.

Šiliniai dzūkai išsiskiria ir savo būdu, ne veltui dar „meiliažodzais“ pavadinami. Vaizdus kalbėjimas, mažybiniai, maloniniai kreipiniai „slūgela“, „turtelia“, „aukselia“, nuoširdumas, dainingumas – visa tai apie „šilinykus“. „Šilinykės labai verkc [raudoti] mokėj ir dainuoc, iš šilų gražiausių dainų atnešdzinėj.“